Daugiau kaip 50 metų juvelyrė Danutė darbuojasi Kaune. Tad nenuostabu, jog per tiek laiko ypatingu kruopštumu ir atsidavimu savo amatui pasižyminti meistrė įgijo daugybės klientų pasitikėjimą. O viskas prasidėjo prieš daugelį dešimtmečių, kai maža mergaitė, Ignalinos apylinkių kaime ganydama karves savo menišką prigimtį išliedavo drožinėdama, pindama ar piešdama.
Keramike tapti nepavyko
Danutė augo 5 vaikų šeimoje, nebuvo lengva. Reikėjo darbuotis ūkyje, ganyti gyvulius. Dažniausiai tekdavo vilkėti vyresnių brolių ir seserų drabužius, avėti jų batus.
Tačiau nuo pat mažumės ji jautė polinkį menui – mėgdavo drožinėti, piešti, pinti, o taip pat – skaityti įvairias knygas. Vėliau mokykloje susipažino su keramikos pagrindais, tad visai neblogai sekėsi ir lipdyti.
Baigusi mokyklą bandė stoti į keramikos specialybę, tačiau neišlaikė piešimo egzamino, nes buvo savamokslė, o ten piešti reikėjo pagal tam tikras taisykles.
Negali nuvilti žmonių
Tada nusprendė pabandyti mokytis juvelyrės amato. Įdomu, kad tuo metu ji dar nebuvo girdėjusi žodžio juvelyras ir nežinojo jo reikšmės. Danutę sudomino detalus specialybės aprašymas iš kurio tapo aišku, ką reikės daryti.
„Besimokydama supratau, kad tai mano sritis. Kruopštumo ir užsispyrimo man niekada netruko. Be to, labai patinka tai, ką darau. Darau taip, kaip noriu daryti, kaip man atrodo geriausia. Vienu savo karjeros metu buvau spaudžiama daryti daugiau darbo kokybės sąskaita.
Galų gale tie, kas taip dirbo, priėjo liepto galą, nes netgi patys klientai plika akimi ėmė matyti broką. Aš geriau nuo savęs pridėsiu ir iš naujo perdarysiu, jei man nepatinka rezultatas, bet jis turi būti idealus. Be to, tai – ir didžiulė atsakomybė. Darbuojuosi su brangiomis medžiagomis, papuošalai dažniausiai yra gaminami didiesiems žmonių gyvenimo įvykiams, todėl viskas turi būti nepriekaištingai padaryta“, – savo darbo filosofiją dėstė pašnekovė.
Dirba savarankiškai
Ilgą laiką juvelyrė darbavosi kaip darbuotoja – iš pradžių valstybinėse įmonėse, vėliau – privačiuose. Vienu metu, maždaug prieš 13 metų, kurį laiką neturėjo darbo, tad nusprendė nesėdėti rankų sudėjusi ir pradėjo dirbti savarankiškai.
„Supratau, kad taip jaučiuosi geriausiai – ne tik dirbu mėgstamą darbą, bet ir esu atsakinga tik sau ir klientui. Niekas nesėdi ant galvos“, – akcentavo juvelyrė.
Savo dirbtuves ir klientų priimamąjį ji atidarė Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“, kur darbuojasi iki šiol.
Paklausiausi – vestuviniai, sužadėtuvių žiedai
Dažiausiai žmonės užsuka vestuvinių, sužadėtuvių žiedų. Taip pat juvelyrė gamina įvairias grandinėles, apyrankes, auskarus. Ne tik gamina, bet ir taiso, platina.
„Vestuvėms geriausias yra klasikinis lygus žiedas. Jis ne tik visada bus tinkamas keičiantis madoms, bet it iš praktinės pusės geriau – atėjus laikui vestuvinius žiedus gana dažnai tenka platinti. Ir klasikinį platinti yra kur kas paprasčiau ir pigiau, o jei yra kažkokie ornamentai, akutės – jau žymiai sudėtingiau“, – pastebėjo pašnekovė.
Juvelyrės darbo vieta – Centrinis Kauno turgus, įėjimas iš lauko.
