Maišeliai
Prekybos miestelyje URMAS yra kelios vienkartinių pakuočių parduotuvės, kuriose galima įsigyti įvairiausių vienkartinių maišelių: visai mažų ir didelių, su rankenomis ir be jų, vienspalvių ir spalvingų. Čia atvykstantys smulkieji verslininkai, amatininkai, ūkininkai vienkartines pakuotes įsigyja dideliais kiekiais, juk be maišelių prekiaudamas neišsiversi. Paprasti pirkėjai taip pat pasinaudoja galimybe įsigyti daugiau vienkartinių maišelių. Čia galima rasti ir tokių, kurių niekur kitur nepamatysi.
Kiekvieną kartą grįždami iš turgaus ar parduotuvės kartu su pirkiniais namo parsinešame bent keletą vienkartinių maišelių. Juk kiekvienam kitos rūšies produktui reikalinga atskira pakuotė. Su siaubu galime prisiminti sovietmetį, kai net duonos gaminiai parduotuves pasiekdavo nesupakuota, „plikus“ duonos kepalus žmonės nešdavosi namo kiaurai permatomose rezginėse. Tik sveriami produktai būdavo vyniojami į storą popierių. Reklaminiai polietileniniai maišeliai tuomet buvo retenybė, nebent kas nors iš turistinės kelionės parsiveždavo ar giminaičiai su kitais siuntinio daiktais iš užsienio atsiųsdavo. Tokie vienkartiniai maišeliai su gražiais paveikslėliais buvo tausojami, su jais einama į miestą truputį pasipuikuojant.
Įdomu, kad polietilenas pirmą kartą sėkmingai buvo susintetintas dar XIX amžiaus pabaigoje, bet gaminti pradėtas tik prieš Antrąjį pasaulinį karą. Gamintojai turėjo technologinių kliūčių užtikrinti polimero gamybai reikalingas sąlygas. Pradžioje polietilenas buvo naudojamas telefono kabelių gamyboje, o nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio jį sumanyta pritaikyti produktams pakuoti. 1957 metais JAV pirmoji pradėjo gaminti maišelius, į juos dėti parduodamus sumuštinius, duonos gaminius, vaisius bei daržoves. Po dešimtmečio amerikiečiams vienkartinėse pakuotėse buvo pateikta jau apie trečdalis visų duonos gaminių. Estafetę netruko perimti, vienkartinių maišelių gamybą išplėtojo ir Vakarų Europa. Plėtrą dar labiau paskatino marškinėlių formos maišelis. Šis formos atradimas buvo genialiai paprasto krepšelio pirkiniams atradimas, patogus ir pardavėjui, ir pirkėjui: į parduotuvę galima ateiti visiškai nepasiruošus pirkti, iš jos išeiti pilnais nešuliais. Tokie maišeliai didžiuosiuose Europos prekybos centruose pasirodė 1982 metais ir juose karaliauja iki šiol.
Vienkartiniai maišeliai paplito tarsi nepastebimai. Jų gamyba augo sulig kiekvienais metais, kol galiausiai tapo rimta ekologine problema. Vieną kartą panaudoti maišeliai tiesiog išmetami ir tampa našta aplinkai ištisą šimtmetį ar dar ilgiau, kelia tiesioginį pavojų gyvūnams, augalams. Apskaičiuota, kad prariję, uždusę, įsipainioję į plastikinius maišelius kasmet žūsta apie milijoną paukščių, apie šimtą tūkstančių jūros žinduolių, nesuskaičiuojami žuvų būriai. Kaip skelbia ekologai, daugumą jūrų teršalų sudaro būtent polietilenas. Ramiajame vandenyne susidarė gerokai už Ukrainos teritoriją didesnė plastiko ir panašių šiukšlių „sala“.
Vienkartinius maišelius galima perdirbti. Tačiau netgi Vakarų Europoje, kur yra susiformavusios šiukšlių rūšiavimo tradicijos, antriniam perdirbimui sugrįžta vos šeši procentai panaudotų vienkartinių maišelių.
Siekiant spręsti globalinio masto problemą, kurią sukelia vos kelis gramus sveriantis vienkartinis maišelis, pasitelkiamos įvairios priemonės. JAV, kuri pirmoji pasaulyje pradėjo vienkartinių maišelių gamybą, vis labiau grįžta prie popierinės pakuotės. Tiesa, gamtos sergėtojai tvirtina, jog tai nėra gera išeitis, nes didesnis popieriaus naudojimas reiškia didesnį miškų kirtimą. Kai kuriose Europos šalyse vienkartinių maišelių naudojimas buvo sumažintas nusprendus juos apmokestinti. Pramonė yra pajėgi gaminti ir jau gamina biologiškai skaidų plastiką. Daugėja šalių, kurios priima sprendimą uždrausti vienkartinių plastikinių maišelių naudojimą, tam tikroje teritorijoje ar netgi visoje šalyje. Viena pirmųjų tokį pavyzdį parodė Italija. Pietų Korėja šios pakuotės naudojimą uždraudė didžiuosiuose prekybos tinkluose. Mikroorganizmų neskaidomų vienkartinių maišelių draudimą rimtai svarsto Europos Komisija.
